Nuo ko viskas prasidėjo?

Mano atradimų istorija Nuo mažens mėgau klausytis šeimos vyresniųjų pasakojamų giminės legendų - mano protėvių gyvenimo nuotykiai, jų likimai man atrodė artimi ir suprantami. Tačiau užaugusi supratau, kad mano taip mėgstamos legendos - bevardės ir belaikės. Tų legendų pasakotojai, paprašyti patikslinti kokį nors faktą, nebežinojo protėvių vardų, spėliojo, kada ir kur jie gyveno, kokia buvo jų kilmė, šeimos sudėtis, išsilavinimas. Ieškodama atsakymų, pradėjau domėtis geneologija, skaityti bažnytines krikšto, santuokos ir mirties knygas, tyrinėti senuosius žemėlapius, išlikusius gyventojų sąrašus, įvairius surašymus, dvarų inventorius ir kitos dokumentus, kurie padėjo atkurti pamirštą - o kartais ir nežinomą - giminės istorijos dalį, atrasti naujus ryšius, iki šiol negirdėtas protėvių pavardes, mintimis nukeliauti į jų gyventas vietas. Iš naujo papasakota jų gyvenimo istorija, paremta faktais ir dokumentais, išjudino ne tik mano giminę, bet ir draugus - atrodo, kad geneologijos mėgėjas slepiasi kiekviename iš mūsų! Giminės istorijos linijos, besidriekiančios į praeitą šimtą, du šimtus, o kartais tris šimtus ir daugiau metų tapo puikia dovana švenčių ar jubiliejų proga. Draugai juokauja, kad giminės susitikimai tapo ramesni, kai kalbėti tenka apie protėvių gyvenimo nuotykius :)

Tiesa, visi asmeniniai ir artimoje aplinkoje įvykę geneologiniai atradimai - gana ilgo proceso rezultatas. Gerai atsimenu pirmuosius mėnesius, kai metrikų skaitymas buvo lėtas ir varginantis procesas - teko ne tik prisiminti kirilicą, bet išmokti perskaityti lenkų, rusų ir lotynų kalbomis padarytus kelių šimtų metų senumo įrašus. Tuomet labiausiai džiaugdavausi radusi įskaitomą raštą - deja, tvarkingų raštininkų tais laikais buvo mažuma. Dabar tuos pirmųjų mėnesių rūpesčius prisimenu su šypsena - akys priprato perskaityti ir pačius sudėtingiausius įrašus, iššifruoti terminus, vietovardžius, sutuoktinių amžių. Kartu atsivėrė neišsemiamas praeities pasaulis, ištisi žmonių gyvenimai, netikėtos jų sąsajos su dabartimi. Apima keistas jausmas atradus iš kartos į kartą perduodamus vardus, pasikartojančius gimtadienius, kuriuos skiria pusantro šimto metų ar laiko tėkmėje pamirštas pavardes. Dažniausiai jos ateina per moteriškąją liniją - mamas, močiutes, proseneles, tada vėl jų mamas ir pramotes, atitekusias ir tarsi praradusias savo tapatybes. O jų istorija, jų giminės medžio pusė kartais slepia dideles paslaptis.

Šiandien tais atradimais norisi dalintis plačiau, todėl kviečiu kartu leisti ieškoti Jūsų giminės istorijos pėdsakų.

Su geriausiais linkėjimais -

Marija D.