Netikėti atradimai: giminės herbas

Moteriškoji linija ir Herb Paprzyca Kuriant šeimos medį, moteriškoji linija dažnai lieka paraštėse. Kodėl? Tradicija formuoti medį pagal tėvo/vyro pavardę ateina iš viduramžių, kai giminės turtus ir titulus paveldėti galėjo tik vyriškos lyties palikuonys. Žinoma, didikų medžiuose būdavo paminima, iš kurios kilmingos šeimos atitekėdavo nuotaka, įrašant jos mergautinę pavardę, tačiau tuo moteriškoji linija ir baigdavosi.

XVIII-XIX amžių bajorystės patvirtinimo dokumentuose moterys/mamos/žmonos iš viso nebuvo minimos, kilmę atsekti pakakdavo tėvo, senelio ir prosenelio, nešiojančių tą pačią pavardę. Tačiau šiandien toks "pražiūrėjimas" atrodo ne tik neteisingas, bet ir nelogiškas - pažinti mamos ar močiutės protėvių liniją ne mažiau įdomu ir svarbu nei žinoti "bendrapavardžius" iš tėvo pusės, be to, moteriškojoje linijoje gali slypėti ir daugiau paslapčių.

Mano giminės medyje būtent moteriškoje linijoje slypėjo malonus siurprizas - Grakauskų giminės herbas Herb Paprzyca - sidabriniame skyde esantis girnos akmuo ir aštuonių šuniukų galvos mūsų giminei pasirodė labai simboliška, nes esame gyvūnų mėgėjai :)

Kelionė iki šio herbo buvo ilga ir paini, teko gerokai pavargti atsirenkant protėvius iš gausaus vidurio Aukštaitijoje dažnos pavardės Grakauskas nešiotojų būrio. Pumpėnų, Smilgių, Naujamiesčio ir Panevėžio parapijose atsekus protėvių pėdsakus visai netikėtai teko persikelti į rytų Aukštaitiją, Smalvų parapiją, kur mano protėviai gyveno XVIII a. Kartu su herbu pavyko rasti ir kilmės dokumentus, kurie leido atsekti net 10 giminės kartų.

Ir kas pasakys, kad tyrinėti moteriškosios linijos neverta? :)