Šeimos istorijos knyga

Pasakojant šeimos istoriją, pirmiausia reikia "prakalbinti" jų gyvenimo faktus išsaugojusias metrikas. Žinoma, pirmiausia jas reikia surasti - suskaitmenintas arba vis dar dūlančias archyvuose, katalikiškas, liuteroniškas, o gal priklausiusias sentikių bendruomenei. Ieškoti ir rinkti, po vieną gyvenimo faktą, kol prieš akis susidėlioja kadaise gyvenusio žmogaus istorija.

Iš pradžių gali atrodyti, kad tai tik sausi faktai. Ką tos metrikos gali pasakyti? Geriausiu atveju - kada žmogus buvo krikštytas, tuokėsi ir mirė. Tačiau atidžiai skaitant, po kruopelę galima sudėlioti daug didesnį pasakojimą. Krikšto metrikose gali būti parašyta kūdikio gimimo data - jei krikštytas tą pačią dieną, turbūt buvo silpnas, bijota, kad neišgyvens, todėl nedelsiant vaikas įduotas kikštatėviams ir nuvežtas į artimiausia bažnyčią. O krikšatėviai - giminės ar šiaip kaimynai? Ar jų pavardės atsitiktinės, o gal atsikartoja ir kitų vaikų krikšto metrikose? Žiūrėk, tie patys žmonės, tik jau pagyvenę, leidžia už vyro dukterį - jei pasiseks rasti jaunųjų priešsantuokinę apklausą, žinosime ne tik kiek jiems metų, bet irkur gimė, gyveno, koks jų luomas, gal net užsiėmimas. Netikėtos informacijos galima išskaityti ir mirties liudijime - būna, pasitaiko tokių stropių kunigų, kurie užrašo ne tik mirusiojo amžių, bet ir likusio sutuoktinio ir vaikų amžių. Visa tai - vieno žmogaus gyvenimo istorija. Nuostabu, kai ji susijungia su mūsų laikais, čia ir dabar gyvenančiais žmonėmis.

Norint papasakoti tokią šimtmečius besitęsiančią istoriją reikia tikros knygos - "Prabilusi metrika" tapo slaptažodžiu, atrakinančiu pamirštas istorijas. Kai kurios įstringa visam gyvenimui. Pavyzdžiui, KGB archyve skaitant kunigo J.V. tremties bylą, randu joje įsegtą lapą su pirštų anspaudais. Po aštuoniasdešimt metų juos simboliškai palies J.V. brolio vaikų ir anūkų pirštai.

"Prabilusios metrikos" istorijos - ne tik faktai, bet ir kontekstas. Tam, kad galėtume suprasti konkretaus žmogaus ar šeimos likimą, svarbu tyrinėti ir jo aplinką, gyvenamą vietą, regioną, atsekti šeimos judėjimą. Visa tai nugula į knygos puslapius ir brėžia ne tik laiko juostą, bet ir geografinę giminės kelionę.

Žinoma, giminės istorijos centre visada yra žmonės - ir tie, kuriuos prisimena jų palikuonys, ir tie, kurie yra tarsi pamiršti. Toks likimas dažnai ištinka anksti mirusius mažamečius vaikus, netekėjusius brolius ir seseris, vienišus senolius, kurių šeima išmirė. Tačiau jie irgi turi savo vietą giminės istorijoje - "Prabilusi metrika" suteikia progą juos prisiminti.